Negyvas Miškas

- Negulėti?- keistai paklausė ir atsisėdo
- Pasakyk kad čia tu. Pasakyk man ,- žvelgė į jo akis

Ji nieko nebesakė.Tik vėl atsigulė ant purvinos žemės. Bejausmės, negyvos akys žvelgė į dangų.

-Kelkis - suriko jis ir dingo tamsoje.

Ji atsistojo. Atrodė siaubingai, purvina ir nešvari.
Ji nuėjo link nedidelio požeminio ežero.

Aurora su žibute rankoje bėgo gilyn į mišką. Nepamačiusi šaknies po kojomis ji užkliuvo ir susitrenkė galvą.
Aurora parkrito tiesiai ant akmens ir apalpo. Vis dar laikydama žibutę, kuri dėja sulūžo. Ji nerodė jokių gyvybės ženklų.
Vienintelis dalykas rodantis kad ji gyva, buvo jos gilus kvėpavimas.

Iš dangaus pasipylė lietus. Lašai pažadino Aurorą. Jai baisiai skaudėjo galvą. Ji gulėdama kažką prisiminė.Vaizdus, kaip ji kasasi iš gilios duobės. Jos prisiminimai pradėjo veržtis.Prisiminė ir ąžuolą stovėjusi šalia duobės. Ji papurtė galvą ir užsimerkusi toliau gulėjo ant šlapios žemės.

Aurora staigiai atsikėlė.
- Taip.. tik skauda galvą,-susiėmė už galvos.
- Turbūt buvau praradusi sąmonę,-pažvelgė į Dee
Pažvelgusi į nulūžusią gėlę, ji numetė ją tolyn

Aurora pasitrynė galvą ir pažiūrėjo į Dee.
- Aš neprisimenu praeities.Ji blanki. Maniau, kad vampyrai jį nudėjo. O jis net mano vardą prisimena.Senajį.O aš neprisimenu nei vardo, nei išvaizdos. Tad negaliu atsakyti teigiamai,-atsiduso

Aurora papurtė galvą.
- Jau mažiau,- nusišypsojo jai.
- O tu čia taip ir stovėjai?-paklausia žiūrėdama tai į ją, tai į kažką kišenėje.

Niekaip nesuprasdama kas guli jos kišenėje, ji įkišo ranką ir ištraukė drėgną
pakabuką. Sidabrinis, širdelės formos pakabukas. Atidariusi jį, pamatė nuotrauką, nors turėjo būti dvi.
Ji nesuprato iš kur jis pas ją, bet mažoje nuotraukoje šypsojosi jos tėvai. Ji pažvelgė į kitą nuotraikėlei skirtą vietą.
Bet ten tik buvo mažas, baltas nuotraukos gabalėlis. Ji uždarė jį ir švelniai įdėjo į kišenę. Atsisukusi į Dee tarė:
- Man rodos pamiršau dar kelias detales. Ta nelemta šaknis. O man jos tokios svarbios, nes susitrenkus galvą prisiminiau kaip kapščiausi iš duobės. Net nežinau kaip ten atsiduriau.Ąžuolas. Ten šalia,- tyliai šnekėjo dar kartą prisimindama tai ką prisiminė po sąmonės praradimo.

Atėjo ir nusipjovė pora medžiu, iš kuriu pasidarė nebloga homemade suoliuka ir atsisėdo.

pamates merguzeles suklyke ir pasiemes savo suoliuka numetė kažkur ir pribėgo prie paneliu.
-Labutuksaiiiiii.

- Labutis,- nusijuokė pribėgus Tomui su tokiu entuziazmu.
Akimis dar nulydėjo suoliuką krentantį ant žemės.

-Ka daarot? - apsiziurėjo.

- Aš sėdžiu, ji mane purtė dabar stovi kaip įbesta,
Kalbėjomės. Tiksliau kalbėjomės,- neaiškiai sumalė sakinį.
- Pats ką čia išdarinėji?- įtariai paklausė

-Tobulinau savo staliaus igudzius, - ismetė kieto šypsenėle.

- Visai linksma, aš niekada nebuvau stalė,
bet užtad pažystu Vanda,
tik neprisimenu kur ji dirba,- susimąsto

-vanda vandutė, - jis palingavo padainuodamas.
-Tu, - parodė pirštu i Aurora, - atrodai keeistai, - prisimerkė.

- A labai keistai? O kuom?
Susiplėšiau marškinėlius?- supanikavo ir pamačiusi kad viskas tvarkoj palingavo galvą.
- Ai, susitrenkiau galvą, vat į aną akmenį,- parodė pirštu į akmenį

-Mm, aišku, o galėjai susiplėšyt...Matai kad aš ir siuvėjas, neblogai butu, - nusijuokė ir susirades kelmeli prisėdo.

- Moki siųti? O tu man galiu susiųti galvą?
Ar nereikia siųti?- palingavo galvą , staiga ją vėl persmelkė
siaubingas skausmas
- Arghh,- suriaumojo ir susiėmė už galvos